Jau šeštus metus mūsų gimnazija, paminėdama Laisvės gynėjų dieną, dalyvauja akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“. Todėl ir pradinių klasių mokyklėlės , ir gimnazijos languose lygiai aštuntą valandą įžiebiamos žvakelės, liudijančios apie Laisvės gynėjų žygdarbį. Šiemet, kaip ir praėjusiais metais, norėdami parodyti pagarbą kovotojams už laisvę, prisijungėme ir prie akcijos „Neužmirštuolė“.
Sausio 13-osios rytą, degant žvakių šviesai maždaug 8 val. 20 min. visi patraukėme į gimnazijos kiemą, kur degė didžiulis laužas. Ant laiptų būriavosi akcijos „Kas mes būtume be Sausio 13-osios?“ programėlės dalyviai.
Pasigirdus garsiosios A.Mamontovo dainos „Laužo šviesa“ įrašui išvydome gražią procesiją: 6-7 klasių berniukai nešė 14 degančių deglų, o šalia jų einančios mergaitės – iš popieriaus pagamintas gėles – neužmirštuoles.
„Sausio 13-oji – tikra istorija apie tikrus ir paprastus žmones. Jie tai padarė dėl mūsų. Dėl laisvės. Dėl Lietuvos,“ – tokiais žodžiais septintos klasės skaitovai kreipėsi į gimnazijos bendruomenę. Klausantis prisiminimų apie keturiolika didvyrių ne vienam, ko gero, kilo klausimas: galbūt jeigu nebūtų jų, mūsų gyvenimas būtų kitoks?..
Po tylos minutės kalbėjo gimnazijos direktorius, kuriam likimas lėmė būti 1991-ųjų Sausio tragiškų įvykių liudininku (tuomet jis buvo studentas). Gimnazijos vadovas paragino ir šiais laikais būti patriotais, o tai įmanoma padaryti nesunkiai – tiesiog atliekant paprastus ir gerus darbus. „Reikia būti atsakingiems už savo tautą. Juk visi mes ir esame tauta. Reikia ją mylėti!,“ – kalbėjo istorijos mokytoja Nomeda Kasmauskaitė. Jos mintį poetės J.Degutytės žodžiais pratęsė penktokėliai:
„Tiktai mūsų meilėj – tu didžiulė.
Mūsų delnuose – tu nesudeginama.
Mūsų ilgesy – brangiausia pasaka.
Mūsų akyse tu – Saulės kraštas.“
Po to skambėjo 1991-aisiais savotišku himnu tapusi E.Masytės daina „Laisvė“. Ją atliko 7 klasės mokinė Gabija Šerpetauskytė, paraginusi jai pritarti mobiliųjų telefonų švyturėliais.
Laisvės gynėjų pagerbimo akcijos pabaigoje programos dalyviai pažėrė daug klausimų, tarsi ragindami mus, jaunosios kartos atstovus, susimąstyti: „Kas būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau?“ Išgirdome aiškų ir tvirtą atsakymą – „Be tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio...“ Išgirdome ir raginimą būti verti tų, kurie gynė mūsų Laisvę.
Prie neužmirštuolių ir fakelų sniege dar ilgai pleveno penktokėlių atneštos žvakutės, liudijančios, jog atmintis iš tikrųjų gyva, nes liudija.
Septintokai Gabija Šerpetauskytė, Modestas Vedeikis
